Pamatų tvirtinimas

Daugelis medinę sodybą įsigijusių savininkų susiduria su jos rekonstrukcijos būtinybe.

Taip yra dėl to, kad dauguma medinių namų statyti dar prieš antrąjį pasaulinį karą.

Apskritai, senas medines sodybas pagal statybos laikotarpį galima suskirstyti į tris grupes:

1. Mediniai namai, statyti iki I-ojo pasaulinio karo. Išlikę didesnės, turtingų valstiečių sodybos, nes mažažemiai statė mažus iš plonų rąstų, dažnai be pamatų namus, kuriuos įveikė laikas ir du karai. Tiems, kas įsigijo ar paveldėjo šimtmetį skaičiuojantį namą, galima tik pavydėti, nes tai paprastai turtingesnių to meto kaimo gyventojų statyti pastatai, kuriems naudotos geros kokybės mediena, ir kuriems nebaisus dar vienas šimtmetis, jei tik laikmetis neapgadino stogo konstrukcijos, per kurią prasiskverbusi drėgmė naikina medieną. Tai ilgos, dviejų pečių trobos, buvę pritaikytos gyventi dviem kartoms bei ūkį aptarnaujantiems samdiniams. 
2. Mediniai namai statyti tarp antrojo ir trečiojo pasaulinio karo. Paprastai tai laikotarpis nuo 1930 iki 1940 metų, kadangi Nepriklausomybės pradžioje buvusi suirutė, ir tik po žemės reformos prakutę valstiečiai ėmė ręsti būstus iš geresnės kokybės rąstų. Įprastai, tokius trobesius galima atpažinti iš dviejų galų gyvenamojo namo, kurio pietinis  galas gyvenamas, kitas (šiaurinis) – pritaikytas ūkio reikmėms.  Turtingesnių ūkininkų trobos statytos ant tvirto akmeninio pamato, ant viršaus apmūryto raudonų plytų eile, tačiau Dzūkijoje ir Aukštaitijoje galima rasti mažesnių trobų, suręstų tiesiog ant didelių lauko riedulių, kurie laikui bėgant  pasislėpė grunte, todėl drėgmė parsiskverbė  apatinius rąstų vainikus ir juos gerokai apgadino.
3. Mediniai namai, statyti pokario laikotarpiu. Tai pakankamai nedideli (iki 100  m2 bendro ploto gyvenamieji namai, statyti iš silpnesnės medienos arba perstatyti iš senų sodybų. Šie namai jau statyti ant cementinių pastatų, todėl mažiau paveikti drėgmės. Maždaug apie 1970 metus tarybinė pramonė jau ėmė gaminti pakankamai statybinių medžiagų, tad mūriniai namai imti statyti ir kaime, tiesa, tuomet jau vyko sartus melioracijos procesai, ir nauji statiniai kėlėsi į gyvenvietes.  

Beveik visus rekonstruotinus namus būtina pradėti vertinti nuo pamatų, kurie yra rąstinio namo ilgaamžiškumo pagrindas. Pamatai paprastai būna trijų grupių:

A.     Lauko riedulių pamatai. Kampuose ir ties sąspara padėti dideli plokščiomis kraštinėmis akmenys, kurie laiko visą namo svorį. Tarpai užpildyti mažesniais įvairių formų akmenimis, kokius statytojas tuo metu aptiko artimiausiuose laukuose. Šie pamatai reikalauja didelių investicijų, kadangi per ilgą laiką akmenys būna pasislėpę grunte, ir dirvožemio drėgmė bei nuo stogų tekantis lietaus vanduo tiesiogiai veikia „ant žemės“ gulinčius namo sienojus. Skirtingų sienų sienojai pūna ir  smunka netolygiai, todėl troba susikraipo, užspaudžiami bei deformuojami langai bei durys. Deformuojasi stogo linija atverdama plyšius tarp stogo dangos lakštų, taip statinys imamas naikinti ir „iš viršaus“.

B.      Cementiniai lauko riedulių pamatai. Tai jau  aukštesni (0,8-1.0 m) pamatai sumūryti iš lauko riedulių ir šiek tiek įgilinti (iki 0,5 m). Tačiau tiek nepakanka, kad per dešimtmečius pamatai nesutrūkinėtų.  Sutrūkę pamatai taip pat sėda netolygiai, tačiau rąstai išlieka pakankamai aukštai nuo žemės paviršiaus, todėl apatiniai rąstų vainikai išlieka apysveikiai ir pats rąstas laiko namo svorį, jei po juo pamatas ir susėdęs. Paprastai atitrūksta ir ima smegti pamatų kampai.  Kai kurių „smetoninių“ trobų pamatai viršuje papildomai pakelti naudojant raudonas pilnavidures plytas. Jos taip pat atlieka ir hidroizoliacijos vaidmenį.  Kitokios apsaugos nuo grunto drėgmės kilimo į pastato sienas nenaudota. Hidroizoliacija ruberoido ar pergamino pavidalu aptinkama tik pokario statybos pamatuose.

C.     Cementiniai lieti  pamatai, aptrinkamai daugiausiai pokario statyboje. Liejant pamatą naudoti akmenys, plytų likučiai, kartais netgi eglišakiai bei pjuvenos sutinkamos molinėje statyboje. Šie pamatai taip pat stokoja gylio, tačiau jau įleisti į žemę iki 1 m, todėl nepaisant trūkimų, į gruntą nesėda, o  rąstų vainikai, iš dalies perimantys apkrovą neleidžia namui smukti netolygiai.

Pamatų tvirtinimas atliekamas įvertinus pamatų būklę. Priklausomai nuo būsimos statinio paskirties bei eksterjero atnaujinimo darbų galimi keli sprendimo būdai. Kadangi dažniausiai namas nėra nukeliamas, vykdyti kompleksinius gilaus ?1,2 m?pamato klojimo darbus yra labai sudėtinga. Paprastai nueinama paprastesniu keliu. Jei namui būtina keisti ir apatinius vainikus, statinys yra sukeliamas specialiais domkratais, paremiamas kaladėmis, išardomas supuvęs rąstų vainikas. Tada namo kampuose bei rastų sukirtimo vietose kasamos arba gręžiamos reikalingo gylio duobės, jos pripildomos betonu. Likęs pamato perimetras įgilinamas per „pora kastuvų“ (0,25-0,4 m), armuojamas ir išliejamas betoninis pagrindas. Vietoj išimto rąstų vainiko galima lieti betoninį pamatą, mūryti sienų blokelius ar plytas iki projektinio aukščio. Kadangi dalyje perimetrų sutinkamos laikinos statinio atramos, darbas vyksta dviem etapais, arba atramos statomos grupėmis, kad netrukdytų būsimam klojiniui (pav.).

Naujam mūrui išdžiūvus, klojama hidroizoliacija (du sluoksniai ruberoido ant mastika ištepto pamato), ir pastatas nuleidžiamas ant naujo pamato.

B ir C tipo įgilintus pamatus galima papildomai sutvirtinant, išliejant 10-20 cm aukščio lyginamąjį monolitinį gelžbetonio sluoksnį ant jų viršaus, papildomai neįgilinant: rąstinė konstrukcija perima pastato svorį, todėl galimi pamato trūkimai  nepažeidžia sienų konstrukcijos, kaip tai nutinka mūriniuose pastatuose.

Pamatas iš lauko pusės nutinkuojamas arba apklijuojamas klinkerinėmis plytelėmis, kurios suteikia tvirtesnio ir prabangesnio namo įvaizdį.

Rekonstruotinuose mediniuose namuose medinės grindys būna susidėvėję arba aptinkama asla. Todėl tvarkant pamatą tikslinga pakloti šilumos izoliaciją, tuo tikslu glaudžiant ekstruzinį putų polistireną iš vidinės pamato pusės, o taip pat iškasant suplūktą gruntą, ir įrengiant reikalingus pasluoksnius, analogiškus naujos statybos namuose:

·         10-15 cm skaldos sluoksnis;

·         5-10 cm žvyro sluoksnis,

·         5 cm putų polistireno sluoksnis;

·         5-8 cm betono sluoksnis.

Šiltinti pamatą ir grindis būtina, jei planuojamas gyventi nuolat ir jei numatomas grindinis šildymas. Kitaip visą žiemą šaltos ir nejaukios grindys primins apie lietuviškos žiemos žvarbumą.