Pavėsinės, pergolės ir kiti sodo mediniai statiniai

Dekoratyvus statinius geriausia gaminti iš vakuuminiu giluminiu būdu impregnuotos medienos. Taip paruošta mediena yra atsparesnė drėgmei, pelėsiui, grybeliui, puvimo procesams ir bus tinkama naudoti 15–20 metų. Giluminis impregnavimas šiek tiek tamsina medį. Pageidaujantiems natūralių spalvų, nuo nepageidaujamo atmosferos poveikio medieną kurį laiką galima išsaugoti, parinkus įvairius antiseptikus. Derinantiems smulkius medinius statinius prie jau stovinčių pastatų sienų, langų rėmų ar stogo spalvos, konstrukcijas  pasirinkti bus lengviau. O štai dažus išsirinkti nebus lengva, nes gamintojai siūlo daugybę rūšių ir atspalvių. Mėgstantiems natūralumą geriausia rinktis medienos dažyves, kuriomis nudažius išlieka medžio faktūra.

Geriausiai tinka brandi spygliuočių mediena. Eglės, pušies, maumedžio, balteglės mediena džiūdama mažai traukiasi, gana lengvai apdorojama, yra atspari atmosferiniams pokyčiams. Lapuočių – beržo, alksnio, liepos, drebulės mediena dėl skeldėjimo, deformacijos, neatsparumo drėgmei yra netinkama. Tiktų nebent ąžuolas, bet ši mediena brangi.

Planuojant praturtinti gyvenamąja aplinką mediniais statiniais būtina pagalvoti apie gyvenamųjų pastatų ir mažosios architektūros formų dermę. Visai nesudėtinga parinkti puikiai derėsiančius elementu prie tradicinių formų rąstinio ar lentelėmis apkalto namo. Tiks lengvos, neįmantrios funkcines zonas ribojančios konstrukcijos ar poilsiui skirti įrenginiai. Visai kitaip turėtų atrodyti modernaus namo aplinka. Sodo elementų įrengimui turėtų būti parinktos derančios su gyvenamojo namo architektūra formos, medžiagos bei spalvos. Norint išvengti grubių klaidų, projektavimo darbus geriausia palikti specialistui.

Nutarusiems aplinką papuošti arka, pirmiausia reikėtų tinkamai parinkti vietą. Tokio tipo siauros konstrukcijos, apaugintos augalais, naudojamos įrėminti takams, nukreipti žvilgsnį į gražiausią sodo vietą arba sukurti niša šalia gyvatvorės, kurioje tiks suolas, skulptūrėlė, vaza su gėlėmis. Netinkama vieta – pievelė ar klombos kaimynystė. Arką su dvišlaičiu ar plokščiu skliautu nesudėtinga pasigaminti pačiam. Tam tinka paprasčiausios kartys ir mažesnio diametro rastai. Arkos gaminamos maždaug 2 m aukščio (aukštis priklauso nuo šeimininkų ūgio, virš galvos turėtų likti 30–50 cm, kad užaugę augalai netrukdytų praėjimui). Plotis tūrėtų būti ne mažesnis kaip 1,2 m. Augalus reiktų rinktis besivejančiais stiebais. Tiks ir vienmetės, ir daugiametės lianos (raudonžiedės pupelės, kvapieji pelėžirniai, aktinidijos, paprastieji apyniai), kadangi jos gerai apsiveja plonus stulpus. Augalai besitvirtinantys prie atramų pridėtinėmis šaknimis (gebenė, stambiažiedė ląstūnė, laipiojanti hortenzija) arkų ir pergolių apželdinimui netiks.

Treliažai – tai lengvos ažūrinės konstrukcijos, skirtos puošti sodą, prilaikyti augalus, atskirti funkcines zonas bei paslėpti neišvaizdžias vietas. Ypač tinka prie nuobodžių mūro ar betono pastato sienų. Kitaip nei pergolės, treliažai gali būti naudojami klombose ar šalia jų. Ažūrinės grotelės gali būti gaminamos iš ritmiškai sukryžiuotų kartelių ar lentelių. Tarpusavyje jos tvirtinamos sukalant, klijuoti arba surišant. Lenteles galima komponuoti kvadratiniais, rombiškais langeliais, dėlioti vertikaliai arba horizontaliai jų nekryžiuojant, sudaryti vėduoklę. Tinkamai išdėsčius dekoratyvinės sieneles galima optiškai transformuoti erdvę (siaurą sklypą praplatinti, kvadratinį susiaurinti), atskirti sklypo zonas (ūkinė zoną nuo gyvenamosios ar reprezentacinės).

Kiek sudėtingesnis statinys – pergolė, atėjusi iki mūsų net iš senovės Romos laikų. Ji kaip ir arka atlieka atramos augalams, takų įrėminimo bei zonų atskyrimo funkciją, nors taip pat gali būti pritaikyta ir trumpam atokvėpiui.

Pati paprasčiausia pergolės susideda iš kelių stulpų, stovinčių lygiagrečiai, viršuje sujungtų lygiomis arba išlenktomis sijomis. Skersinių ant sijų dedami taip, kad išsikištų apie 30 cm. Tarpai tarp stulpų kartais užpildomi ažūrinėmis grotelėmis (treliažais). Naudodami minėtus elementus, galime sukurti įvairias pergolių sistemas. Statinys turi būti tvirtas, todėl pagrindiniai stulpai gali būti gaminami ne tik iš medžio, bet ir metalo, mūrijami iš plytų ar akmenų. Jei stulpams pasirenkamas medis, siūlytina jo neįkasti į gruntą. Praktiškiausia išbetonuoti pamatėlį su metaliniu įdėklu, ir stulpą tvirtinti taip, kad šis nesiliestų su pamatu. Jei vis tik nutarėte pagrindinius stulpus įkasti i žemę, tada juos reikėtų įleisti mažiausiai 60 cm (visa įkasama dalis ir dar maždaug 20 cm dengiama antiseptiku).

Pergolių aukštis ir plotis parenkamas pagal sklypo proporcijos ir šeimininkų norus. Rekomenduojamas aukštis apie 2,5 m. Atstumai tarp pagrindinių stulpų eilėje gali būti daromi iki 4 m.

Pergolės gali būti statomos saulėtoje sklypo dalyje prie įėjimų, takų, vidiniuose kiemo kampuose susidariusiuose tarp dviejų pastatų, prie namo sienos ir t.t. Paprastos ir santūrios pergolės dalinai arba visiškai apželdinamos laipiojančiais augalais, kurie ypač vertinami dėl greito augimo, gausios lapijos ir gebėjimo „lipti“ plokščiais vertikalias paviršiais. Mėgstantiems žiedus tiks vijokliniai, apskritalapiai ar stambiažiedžiai sausmedžiai, raganės, laipiojančios rožės, visterijos. Norintiems ramios žalumos reikėtų rinktis triskiautį arba penkialapį vynvytį, didžialapę kartuolę, paprastąjį apynį, o gėrėtis ir skanauti vienu metu galima aktinijų, vynmedžių, kininių citrinvyčių vaisiais. Norintiems kasmet išbandyti ką nors naujo derėtų sodinti vienmetes lianas (kvapujį pelėžirnį, raudonžiedę pupelę, purpurinį arba trispalvį sukutį, didžiąją arba skydinę nasturtę, dygliavaisį virkštenį). Lianas turi būti formuojamos (karpomos) taip, kad apačioje nesimatytų belapių stiebų. Įmantrių konstrukcijų dekoratyvios pergolės išsiskiria savaime, todėl jos nedengiamos tankia augalų lapija.

Sudėtingiausias poilsiui skirtas kiemo statinys – pavėsinė. Jos vieta parenkama taip, kad ilsintis ar švenčiant šeimos šventas atsivertų puikus vaizdas į sodą.

Yra žinoma daugybė pavėsinių tipų. Jos vizualiai skiriasi savo formomis, uždarumo laipsniu, galimybe apsisaugoti nuo besikeičiančių oro sąlygų, dydžiais ir t.t. Pačią paprasčiausią pavėsinę galima pasidaryti iš jau turimos pergolės. Jos šonus ir nugarinę dalį siūlytina dengti skydais su ažūrinėmis grotelėmis, vielos tinklu, perpinti virvelėmis arba apkalti horizontaliai dėliojamomis lentelėmis. Tada apsodinti greitai augančiomis vienmetėmis arba daugiametėmis lianomis.

Pavėsinių forma gali būti pačios įvairiausios (trikampė, kvadratinė, stačiakampė, penkiakampė, šešiakampė, aštuonkampė, apvali, ovali ar pusapvalė). Pasirinkta forma, stilius ir spalva turi būti derinami su  gyvenamojo namo išore.

Pagal funkciją pavėsinės taip pat gali būti kelių tipų. Ažūrinės, pusiau atviros gali būti tinkamos slėptis tik nuo saulės spindulių, su stogeliu – apsaugoti nuo lietaus. Vienai ar kelioms sienoms panaudojus stiklą, įvairias plokštes, gausime statinį, kuris saugos ir nuo lietaus ar vėjo. Įrengus atvirą ugniavietę bus galima vakaroti atvėsus orams ar išsikepti kepsnį. Jei nors viena statinio siena mūrinė ar medinė, ją galima apželdinti gebene, stambiažiede ląstūne, laipiojančia hortenzija ir kitais augalais, turinčiais pridėtines šaknis.

Nėra nė mažiausios abejonės, kad smulkūs mediniai statiniai praturtina sodybą grožiu, o jos gyventojus – estetiškais aplinkos vaizdais. Tai tarsi tąsa iš jaukaus ir išieškoto namo interjero į atpalaiduojančio poilsio kertelę po atviru dangumi. Tinkamai suprojektuoti ir pastatyti elementai leidžia daugiau laiko praleisti gamtoje.  Dėl šios savybės investicijos į mažosios architektūros statinius atsiperka su kaupu.