Židiniai, įrengiami mediniuose namuose, atlieka keletą funkcijų. Visų pirma tai interjero detalė ir pagrindinis kambario akcentas, jaukumo garantas. Tačiau jie yra išnaudojami ir kaip nedidelio namo šildymo šaltinis.
Šildymas židiniais vyksta dvejopai: tiesiogiai nuo ugnies kaitros ir nuo šilumos kaupiklių. Pirmuoju atveju šildomos tik greta židinio esančios patalpos ir židinio efektyvumas labai žemas bei trumpas vienos įkrovos malkų degimo laikas. Šio tipo židiniai dabar dažniausiai atlieka interjerinę funkciją ar malonios šilumos išgavimą.
Dvisieniai dūmtraukiai ir įdėklai į kaminus gaminami iš:
1. nerūdijančio rūgščiai atsparaus plieno skirti dujinio, skysto arba kieto kuro degimo produktams šalinti;
2. nerūdijančio plieno, cinkuotos arba cinkuotos dažytos skardos dvisienių dūmtraukių išorinei sienelei.
Šiandien Lietuvoje siūloma įvairiausių tipų židinių: atvirų, uždarų, dujinių, elektrinių ir t.t. Visų tipų židiniai degdami išskiria šilumą. Efektyvumas priklauso nuo ugniakuro tipo, technologijos, sandarumo, antrinio degimo sistemos, gabaritų, naudojamų medžiagų, geometrinės formos ir kt.
Gerokai populiaresnis ir efektyvesnis yra patalpų šildymas nuo šilumos kaupiklių. Uždari židiniai su kapsule yra naudingesni bei ekonomiškesni. Taip yra dėl ketaus ar plieno gebėjimo absorbuoti ugnies skleidžiamą kaitrą ir atiduoti į karščio kamerą, iš kurios galima išvedžioti ortakinį šildymą po patalpas. Priverstiniam šilto oro padavimui naudojama turbina. Uždarų kapsulių pagalba galima reguliuoti deguonies padavimą ir taip sumažinti kieto kuro sąnaudas bei prailginti degimo laiką iki 12 valandų. Taigi, vienu atveju šilumos kaupiklis yra pačios ugniakurą supančios konstrukcijos, kurios įkaista pro jas pratekant karštam dūmui. Šilumą jos spinduliuoja visu savo korpusu. Kitu atveju, kaupiklis, dažniausiai taip pat konstrukcija, šilumą į patalpas perduoda pro jį pratekant orui. Oras įkaista, ir natūralios konvekcijos būdu kyla aukštyn.
Modernūs židiniai patalpas šildo įkaitusiu metaliniu korpusu arba naudojant sudėtingesnes centrines vandens šildymo sistemas. Visos medžiagos turi būti sertifikuotos, atitikti priešgaisrinius reikalavimus, būti atsparios karščiui ir pan. Montuojant židinius, svarbiausia yra išlaikyti techninius reikalavimus (atstumai, nedegios, sertifikuotos židinių bei dūmtraukių medžiagos). Po to tik seka židinio apdaila, dizainas ir trauka.
Židinių apdaila gali būti iš marmuro, granito, dolomito, skaldyto akmens, tinkuoti, apklijuoti akmens masės plytelėmis židiniai ir pan.
Atviri židiniai mūrijami iš šamotinių plytų. Židinių formos yra įvairios (kvadrato, trikampio, piramidės, apvalios ir pan.). Lauko ir vidaus, atviruose ar uždaruose židiniuose, gali būti ruošiamas ir maistas (šašlykas, kepsnys ir kt.).
Krosnelėmis, kurios ir vėl populiarėja, taip pat galima šildyti patalpas. Orą šildo įkaitęs krosnelės korpusas. Priklausomai nuo krosnelės šildomo paviršiaus ir išskiriamos šilumos galios, nustatomas šildomų patalpų plotas. Krosnelėmis galima šildyti iki 150 kvadratinių metrų ploto. Vis dėlto, reikia įvertinti tai, jog krosnelėmis galima šildyti tik natūralios konvekcijos būdu ir tai tinka ne visoms patalpoms.
Taigi, apibendrinant galima teigti, kad židinys tai ne tik kambario interjero detalė.
Žurnalas Mediniai namai | 
