Nors miškų Lietuvoje daugėja, tačiau privačių miškų savininkai apgailestauja, jog šimtai tūkstančių hektarų miško paprasčiausiai trūnija, nes jie dar negrąžinti tikriesiems savininkams. Jei būtų leidžiama juos naudoti, šalies medienos pramonė kasmet gautų solidžią injekciją žaliavos.

Daugiau nei dešimtmetį neužbaigiama žemės ir miškų reforma tiesioginiais nuostoliais keršija savininkams ir valstybei. Rezervuotuose privatizuoti miškuose (šiandien apie 300,000 ha, arba 14% visų miškų ploto) ūkinė veikla beveik nevykdoma, kasmet Lietuvos pramonei nepateikiama apie 1,5 mln. m3 potencialiai galimos naudoti medienos.

Algis Gaižutis, Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) valdybos pirmininkas, skaičiuoja, jog kasmet prarandama apie 100 mln. Lt pajamų vien tik už žaliavinę medieną.
"Pernai rezervuoti miškai sudarė 17%, šiemet jų sumažėjo tik 3%. Akivaizdu, jog reforma juda vėžlio žingsniu. O labiausiai dėl to kenčia savininkai, kuriems dar neatkurta nuosavybės teisė, taip pat valstybė, nes negauna pajamų, ir, žinoma, medienos pramonė, nes jai mažėja žaliavos pasiūla", – užstrigusios reformos padarinius vardija p. Gaižutis.

Reikalavimai griežti
Specialisto nuomone, tai, jog dalis miškų laukia ir nesulaukia savo savininkų, – tik viena medalio pusė.
"Rezervuotuose miškuose medžiai pūva, trūnija. Tarkim, už eglių, kurios augo 50-80 metų, kietmetrį galima gauti 180–200 Lt. Bet jei jos bus kertamos dar po 30 metų, tai tokia mediena tetiks malkomis ir ją bus galima parduoti po 50 Lt, ne daugiau", – pasakoja LMSA vadovas.
Kita bėda, spaudžianti ne vieną miško savininką į kampą, – griežti ūkinės veiklos apribojimai į esamas ir naujai steigiamas saugomas teritorijas patenkančiuose miškuose.

"Pavyzdžiui, nėra racionalios ūkininkavimo sistemos II grupės miškuose. Priklausantys šiai grupei pušynai turi būti auginami iki 170 metų, juose uždrausti bet kokie einamieji kirtimai, leidžiami tik sanitariniai. Todėl didžiuliai medienos kiekiai pasmerkiami supūti, o savininkai ir valstybė patiria milijoninius nuostolius. Daug teisingiau būtų šiuose miškuose įteisinti atrankinį ūkininkavimą iki gamtinės brandos ir taip suderinti ekologinius ir ekonominius interesus", – siūlo p. Gaižutis.
Jo nuomone, privačiuose miškuose nepakankamą naudojimą lemia gausybė kitų papildomų apribojimų, nors faktiškai čia kertama ne taip intensyviai nei valstybiniuose miškuose.

Nuo kaimynų atsiliekama
Nors Lietuvoje miškų daugiau nei Latvijoje ir Estijoje, tačiau kaimyninėse šalyse medienos pramonė geriau išplėtota.
"Ten nėra tokių griežtų reikalavimų miškams kirsti. O tai netruko pritraukti užsienio investicijų. Todėl jų medienos pramonė modernesnė. Ir šiuo metu kaimynai gali dirbti našiau, taupiau, tausodami žaliavas. O mes likome kaip su tuo senu rusišku traktoriumi, kuris pro visus galus leidžia tepalus, vos pajuda", – ironizuoja p. Gaižutis.
Jis neneigia, jog mišką reikia saugoti, tačiau neperlenkiant lazdos.
"Reikalavimai turi būti motyvuoti ir naudingi. Pavyzdžiui, jei yra juodojo gandro lizdas, tai 25 ha plote apie jį negalimi jokie kirtimai. Atsitiko, ko labiausiai bijojome: kai kur lizdai yra specialiai išardomi", – apgailestauja LMSA vadovas.

Remigijus Ozolinčius, Lietuvos miškų instituto (LMI) direktorius, patvirtina, jog kai kuriose šalyse miškininkystės tvarka yra liberalesnė.
"Tačiau aš pritariu dabartiniai tvarkai Lietuvoje, nes miškas yra sudėtingas organizmas ir jį reikia saugoti", – sako p. Ozolinčius.
LMI direktoriaus nuomone, baigta miško reforma būtų naudinga visiems.
"Tai ir savininkams, ir valstybei papildomos pajamos, todėl apmaudu, kad reformai galo nematyti", – sako p. Ozolinčius.
Specialistai tvirtina, jog dėl kirtimų apribojimų ir užsitęsusios miškų grąžinimo reformos, kurią galima įvardyti paprasčiausiu neūkiškumu, miško savininkai negauna dalies pajamų, šalies pagrindinės medienos perdirbimo įmonės negali dirbti visu pajėgumu, ribojamos investicijos į medienos pramonės plėtrą ir šalies mastu prarandama šimtai milijonų litų.