Nukirstų medžių dalybų konflikto atomazgos laukia visos Lietuvos miškus apgulusios interesų grupės. Gamintojai stumia taisykles, kurios „išmestų iš barščių“ vieną medienos verslo grandį – prekybos tarpininkus. Tačiau įsiremia į po permainų ministerijos vadovybėje sutvirtėjusį Generalinės urėdijos ir Aplinkos ministerijos vadovų aljansą. „Mums neramu, kad iš verslo bus išstumtos prekybos įmonės. Yra toks punktas rengiamose taisyklių pataisose, kuriam visi noriai pritaria, išskyrus mus, – kad pirkti medieną iš valstybinių miškų galėtų tiktai medienos perdirbėjai, turintys gamybinių pajėgumų Lietuvoje arba ES šalyse, arba tokių įmonių įgaliotieji atstovai. Šiuo atveju iš valstybinių miškų būtų išstumti prekybininkai, jie negalėtų pirkti valstybinio miško“,– apgailestauja Robertas Ašmonas, prieš pusmetį susikūrusios Medienos prekybos asociacijos direktorius.

Paskutiniame premjero potvarkiu sudarytos darbo grupės „teisės aktams, reglamentuojantiems apvaliosios medienos ženklinimą ir apskaitą, valstybinių miškų valdytojų vykdomą prekybą apvaliąja mediena, išnagrinėti ir pasiūlymams dėl teisės aktų tobulinimo parengti“ posėdyje nuspręsta siūlyti keisti prekybos taisykles.
Anot o. Ašmono, asociacija „Lietuvos mediena“ (LM) „populistiškai siekia išmesti vadinamuosius spekuliantus iš rinkos“. O Sigitas Paulauskas, LM prezidentas, to ir neneigia, nes, anot jo, tarpininkų grandis medienos versle daro šios žaliavos pardavimą neskaidrų.

Tarpininkų knibždėlynas

Valstybiniai miškai interesų taikinyje yra ne pirmi metai. Valstybės prievaizdai – urėdijos ir jų personalas, šiose teritorijose yra pagrindiniai šeimininkai, ir savo galimybėmis naudotis jie moka. Generalinė urėdija (GU) prie Aplinkos ministerijos (AM) joms vadovauja leisdama norminius aktus.
Kadangi miškuose – milijardais litų matuojamas per šimtmečius pats savaime užaugęs turtas, pasišildyti prie jo nori ir gamybininkai, ir prekybininkai. Pastaruoju metu varžytuvės dėl didesnių teisių naudotis valstybės turtu įgavo itin platų mastą.
LM siekia reglamentuoti medienos prekybą taip, kad ja pirmiausia būtų patenkinami gamintojų poreikiai, o išskirtiniais atvejais garantuotas netgi jos ilgalaikis tiekimas. Yra norų, kad būtų ribojamas ir eksportas, nes jis dėl kainų skirtumų skatina gamintojus medieną importuoti.
GU ramiau, kai jos galvos nekvaršinamos dėl jokios pertvarkos. Todėl prieš 18 m. sukurta valstybinių miškų valdymo sistema nepatyrė jokių esminių pokyčių, o mažėjant plotams juos „aptarnaujantysis personalas“ tik pūtėsi. GU ir 42 urėdijos bendram darbui suvienijo apie 3.000 žmonių, jie prižiūri 49% visų Lietuvos miškų. Tuo pat metu privatiems miškams, kurie sudaro 36%, prižiūrėti pakanka 120 žmonių.
Kaip ir daugumoje verslų, šiame taip pat yra prekybos tarpininkų, jie laimi konkursus pirkti medieną, ją parduoda ir gauna pelno. Ponas Ašmonas VŽ pateikė skaičius, kad asociacijai priklauso 10 prekybos įmonių, o iš viso miškų ūkio versle sukasi „keletas šimtų ir daugiau“ juridinių ir fizinių prekybos tarpininkų.

Norėjo, bet nespėjo

Dar viena suinteresuotoji pusė – AM, jos veiksmai priklauso nuo to, kas ministerijai vadovauja.
Arūnas Kundrotas, buvęs aplinkos ministras, jau buvo subrandinęs permainų miškų ūkyje. Dar pernai jis miškininkams sakė, jog šie jo niekaip neįtikins, kad esama miškų valdymo sistema yra efektyvi. AM užsakė, o autoritetingiausi miškininkystės mokslininkai atliko išsamų tyrimą „Valstybinių miškų kompleksinio ūkio plėtros iki 2010 m. strateginio plano projektas, numatantis priemones valstybinio miškų ūkio valdymo, organizavimo bei ekonominio reguliavimo sistemai tobulinti“. Ponas Kundrotas buvo pasirengęs vykdyti urėdijų reformą ir  vietoj 42 urėdijų palikti 9.
„Laikas, kai esame išnaudoję dabartinės sistemos efektyvumo galimybes, atėjo. Pertvarkymus turime daryti gana greitai. Planuojamas devynių, o ne vienos didelės įmonės modelis rodo, kad einame evoliucijos, ne revoliucijos keliu“,– aiškino p. Kundrotas.
Netrukus po to Lietuvos žalieji prie GU surengė improvizuotą budelio teismą planuojamai miškų valdymo reformai. Nedidelis būrelis žmonių su plakatais „Reforma Vilniaus valdininkams – gut, periferijai – kaput“, „Miškininkai, negriaukit, ką savo rankomis sukūrėte“ teigė besipriešinantys urėdijų sujungimui į vieną ar keletą centralizuotai valdomų darinių.
Tuoj pat Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas bendrame posėdyje su Aplinkos apsaugos komitetu nusprendė nepritarti mokslininkų parengtam pertvarkos projektui ir pasiūlė Vyriausybei jo toliau nevykdyti.

Du Paulauskai – dvi nuomonės

Artūras Paulauskas, naujasis aplinkos ministras, to tik ir laukė – 42 „kunigaikštystės“ liks nepajudintos, GU liks nepertvarkyta, reformos, kaip visada, nukeliamos į ateitį, o ratas vėl suksis iš pradžių.
Iki š.m. lapkričio AM susikūrė darbą, kuris ministerijos darbo plane skamba taip: „Organizuoti visuomenės, mokslo institucijų, kitų su miškų ūkiu susijusių organizacijų apklausos Lietuvos ilgalaikės miškų ūkio politikos ir jos įgyvendinimo strategijos formavimo klausimais bei respondentų nuomonių analizės atlikimą“.

Nors Sigitas Paulauskas VŽ sakė, kad pasikeitimų medienos pardavimo rinkoje jis tikisi tik po rinkimų, principiniai sprendimai galėtų būti priimti iki jų, jeigu miškininkų nepasitenkinimas nebus pagrindinis argumentas valdžiai nieko nedaryti. O miškininkai tikina, kad kaip tik „Lietuvos mediena“ šiuos vandenis ir sujudino.
Anot Benjamino Sakalausko, Generalinio urėdo, to paties Sigito Paulausko vadovaujama „Vakarų medienos grupė“ (VMG) pritrūko pigesnės žaliavos, nes importuojamajai iš Rusijos uždėtas 50 Lt/m3 muitas, nuo praėjusių metų pradžios jis sudaro 2/3 šios rūšies žaliavos kainos.
„Girių bizono“ gamykla pastatyta kartu su mumis neatlikus žaliavų analizės. Kol nėra išvadų dėl žaliavų, niekas projektų nepradeda. O kai kalbama apie mistinę projektuojamą gamyklą – didesnės avantiūros Lietuvoje nesu girdėjęs“,– p. Sakalauskas kalba apie VMG ketinimus kartu su IKEA statyti naują vidutinio tankio ir tankių plokščių gamybos įmonę Alytuje. „Jų tikslas – priversti mus pardavinėti tą žaliavą, kuri kainuoja brangiau, negu nustatyta kaina visai kitai medienai. Bet kaip gali priversti rinkos sąlygomis parduoti kažkam perpus mažesne, tegul ir rinkos kaina? Ir jie netoli tikslo“,– aiškina p. Sakalauskas.

VMG valdybos pirmininkas tikina, kad nauja gamykla būtų statoma su sąlyga, jeigu bus ilgalaikės – 10 m. valstybės garantijos įmonei apsirūpinti žaliava. „Investuotojas turi gauti tam tikrą pirmenybę“,– mano jis.

Pramonė kol kas podukra

„Matome, kad dabar medienos pardavimo tvarka yra neskaidri, siekiame, kad būtų medienos asortimentai, skirti Lietuvos pramonei, kad jie būtų pritaikyti ES standartams – kadangi produkcija eksportuojama į ES šalis, vadinasi, ir žaliava turi atitikti tuos standartus. Šiuo metu pas mus nėra nė vieno asortimento, suderinto su ES standartais. Todėl LM siūlo medieną pardavinėti skaidriai, daryti asortimentus, kurių reikia pramonei“,– vardija Sigitas Paulauskas.
Anot jo, Lietuvoje yra 3 gamyklos, kurioms reikia tokios medienos – „Grigiškės“, „Girių bizonas“ ir „Klaipėdos mediena“. Tačiau šios bendrovės valstybiniuose miškuose nusiperka tik apie 20% reikalingos žaliavos. Kitką įsigyja tarpininkai ir parduoda gamybininkams 10 Lt/m3 brangiau nei šie perka urėdijose patys.
Tačiau p. Sakalauskas visa tai vadina „manipuliacijomis“, kaip ir LM bandymą įtikinti, kad per daug medienos eksportuojama, užuot pardavus ją Lietuvos gamintojams. Jis tikina, kad išvežama tik mūsų rinkoje nepaklausi mediena.
Apskritai, Generalinio urėdo įsitikinimu, jokių pertvarkų valstybinių miškų valdose nereikia. Ministro Artūro Paulausko nuomonė sutampa su urėdų nuomone. Bent iki Seimo rinkimų – tai tikrai.