Valstybiniuose miškuose prekyba vyks pagal griežtesnes ir medienos perdirbėjams palankesnes taisykles. Tačiau jų pastangos išguiti tarpininkų grandį žlugo. Vis dėlto kritikuojamas valstybės miškų valdymas liks nepakitęs, nors rekomendacijos jį keisti buvo moksliškai pagrįstos.

Triukšmas dėl valstybės miškų ganėtinai įgriso visiems – ir esantiems jo epicentre, ir įtrauktiems į jį, ir priverstiems jo klausytis pašaliečiams. O dėl itin didelių ir sunkiai suderinamų interesų – sprendimų siekiama labai sunkiai, todėl nė vienas iš jų dar nėra pasiektas ir įformintas teisės aktu.
Vis dėlto viena asociacijos „Lietuvos mediena“ (LM) inicijuota valstybės miškų medienos prekybos pertvarka artėja į pabaigą. Premjero Gedimino Kirkilo sudaryta darbo grupė baigia rengti prekybos taisyklių pakeitimus, didelės revoliucijos ji nepadarys, bet patį procesą civilizuos.
Geriau, bet blogai
Tačiau ne visi patenkinti ir tokiu rezultatu. „Kosmetiniai pakeitimai. Užduotis neįvykdyta, nes gamintojams nesudarytos sąlygos, nurodytos premjero potvarkyje“, – VŽ sako Raimundas Beinortas, LM direktorius. Minėtame potvarkyje, be kita ko, nurodoma „parengti ir pateikti Vyriausybei pasiūlymus dėl teisės aktų tobulinimo siekiant racionaliau naudoti valstybinių miškų medienos išteklius, optimizuoti prekybą apvaliąja mediena ir sudaryti geresnes sąlygas šalies medienos pramonės įmonėms apsirūpinti žaliavine mediena“.
Naujausiame taisyklių variante numatyta, kad mediena bus parduodama ne kainų apklausos, o atviro konkurso būdu, ne kartą, o dukart per metus. Svarbiausia – kartu su pasiūlymu pirkti medieną pirkėjas turės pateikti banko arba draudimo įstaigos neatšaukiamą besąlyginę sutarties pasirašymo garantiją. Jei pirkėjas neperka arba pardavėjas neparduoda medienos sutartyje numatytais terminais ir kiekiais, sutarties sąlygų nesilaikanti šalis moka 10% netesybų. Be to, ilgalaikėms sutarims tenkinti skiriama ne 40, kaip iki šiol, o 60% visų pardavimų.
„Jeigu jau šitos sąlygos netenkina gamintojų, tada neaišku, ko jie siekia“, – spėlioja Robertas Ašmonas, Medienos prekybos asociacijos direktorius. Jo teigimu, prekybos tarpininkai, kurių norėta atsikratyti, išliks, bet garantijų reikalavimas ir finansinės sankcijos už netesybas gerokai praretins jų armiją.
„Sutarčių laikymasis yra gerai, bet mes norėjome, kad renkant nugalėtoją pagrindinis kriterijus būtų ne tik kaina. Į tai neatsižvelgta“, – sako p. Beinortas.
Konkurencijai per galvą
Gamintojų nepasitenkinimas suprantamas prisiminus, kokius savo norus jie norėjo įteisinti.
VŽ rašė (2008 05 07), kad LM siekia reglamentuoti medienos prekybą taip, kad ja pirmiausia būtų patenkinami gamintojų poreikiai, o išskirtiniais atvejais garantuotas netgi jos ilgalaikis tiekimas. Yra norų, kad būtų ribojamas ir eksportas, verčiantis gamintojus medieną importuoti. Asociacija rūpinasi „Vakarų medienos grupės“ galimu projektu – bendra su IKEA nauja vidutinio tankio ir tankių plokščių gamybos įmone. Sigitas Paulauskas, LM prezidentas, VŽ yra sakęs, kad valstybė turi įsipareigoti 10 m. į priekį aprūpinti žaliava šią įmonę. Todėl prekybos taisyklėse turi būti įrašyta, kad medieną pirmiausia perka investuotojai, pirkėjai, deklaravę turintys gamybos pajėgumus medienai perdirbti, o kas liks – pasiims kiti.
Tokia nuostata, p. Beinorto apgailestavimu, nepraėjo.
Konkurencijos pažeidimą, kaip ir prekybos tarpininkų pašalinimo atveju, įžvelgė Europos teisės departamentas. Jis ir Konkurencijos tarnyba gali prikibti ir prie pakeistose taisyklėse numatomos nuostatos, kad iš vienodą kainą pasiūliusių pirkėjų pirmenybė atiduodama Lietuvos gamintojui. ES konkurencijos požiūriu tai kvepia neleistinu protegavimu.
Kur mažiau atsakomybės
Ponas Ašmonas mano, kad griežtesnė valstybinės medienos prekyba, ypač finansinės sankcijos ir reikalaujamos garantijos, šią rinką kiek apvalys. Žlugdyti konkursus bus gana brangu, todėl ir manipuliacijų sumažės.
Ponas Beinortas sutinka, kad „balastas nukris“, tačiau bado pirštu į gigantišką valstybės miškų valdymo struktūrą, kuri ėda ir miškų duodamą naudą bei pirkėjų finansus. „Dabar vienai įmonei reikės dalyvauti 42 konkursuose, nes tiek yra urėdijų, o jeigu dalyvausi juose kas pusmetį – tai jau 84 kartai. Atsiranda naujų išlaidų, ir jų reikės milijonais litų“,– konstatuoja p. Beinortas.
Tiesa, tokių išlaidų galima išvengti perkant medieną privačiuose miškuose, nes ten pakanka pirkėjo ir pardavėjo susitarimo. Ponas Ašmonas, kuris yra dar ir „UPM Kymmene Forest AS“ Lietuvos filialo direktorius, tą žino gerai, todėl iš valstybės miškų perka tik 20% medienos, o iš privačių – visus 80%.
„Daug lankstesnė prekyba, mažesnė atsakomybė, ne tokios griežtos sutartys“, – neneigia didesnės pinigo nei atsakomybės galios privačiuose miškuose p. Ašmonas.
Tačiau Algis Gaižutis, Lietuvos miško savininkų asociacijos prezidentas, VŽ patikino, kad toks liberalizmas privatiems miškams nekenkia, nes neteisėtų kirtimų juose yra labai mažai, o ir tie artėja prie nulio.
Tik ne reformos
Vis dėlto tai nė kiek neatvėsina kalbų apie būtiną urėdijų pertvarką – pirkėjai partirtų mažiau išlaidų konkursuose, valstybė sutaupytų urėdijų išlaikymo išlaidų, taigi nauda būtų akivaizdi. Tačiau, kaip VŽ sakė p. Gaižutis, urėdijas labiausiai išgąsdino autoritetingiausių miškininkystės mokslininkų atliktas išsamus tyrimas „Valstybinių miškų kompleksinio ūkio plėtros iki 2010 m. strateginio plano projektas, numatantis priemones valstybinio miškų ūkio valdymo, organizavimo bei ekonominio reguliavimo sistemai tobulinti“.
Arūnas Kundrotas buvo pasirengęs vykdyti urėdijų reformą ir vietoj 42 urėdijų padaryti 9. Tačiau dabar viskas sustojo, o tyrimas užkištas į stalčių ir padarytas niekiniu popieriumi. Nes AM susikūrė darbą, kuris ministerijos darbo plane skamba taip: „Organizuoti visuomenės, mokslo institucijų, kitų su miškų ūkiu susijusių organizacijų apklausos Lietuvos ilgalaikės miškų ūkio politikos ir jos įgyvendinimo strategijos formavimo klausimais bei respondentų nuomonių analizės atlikimą“.
Todėl dabartinis ministras Artūras Paulauskas gali būti ramus iki pat kadencijos pabaigos, nes visuomenės nuomonę Aplinkos ministerija tirs iki lapkričio vidurio. O tuomet... ir Seimo rinkimai, ir nauji pasiūlymai.
Apsimėtė kaltinimais
Tad ratas įsuktas iš naujo. O pertvarkų nenorą kiekviena pusė aiškina iš jai patogių pozicijų.
Faustas Bakys, Miškų urėdų nuolat veikiančio gamybinio susirinkimo valdybos pirmininkas, VŽ sako, kad privačiuose miškuose vyraujančios netvarkos šešėlis krenta ant valstybinius miškus valdančių urėdų, todėl ir nuomonė apie urėdus ne itin gera.
Anot jo, privatūs miškai neatsodinami per nustatytus 3 m., neprižiūrimi taip gerai, kaip tą daro urėdai.
Tuo pat metu p. Gaižutis atremia argumentais, kad per 3 metus būtini atsodinti plotai „atsodinti 100%“. Priežiūra taip pat atliekama. „Kaip gali būti kitaip, jeigu privačius miškus kontroliuoja 120 inspektorių, o visos Lietuvos valstybinius miškus – apie 5“,– stebisi jis.
Jo nuomone, urėdai problemų turi ir dėl to, kad sustojo medienos pardavimai – pramonė perka mažiau, nes negali parduoti produkcijos, be to, padidėjo kainos ir lūkuriuojama, kol jos sumažės.
Pono Bakio teigimu, į valstybinių miškų priežiūrą investuota apie 7 mln. Lt kasmet. Jis sutinka, kad prie dabar pajamas duodančio miško tas pajamas gaunantys urėdai, pardavėjai, pirkėjai ir kiti naudotojai neprisidėjo. „Taip, mes kertame buvusių kartų mišką, bet mes auginame mišką būsimosioms kartoms. Štai kur prasilenkia privačių miškų savininkų veikla – naudoti praeities kartų užaugintą mišką jie turi teisę, bet jie tyliai neinvestuoja ateities kartoms. Dabar to niekas tarsi nemato, bet visa tai pasijus po 30–50 metų“, – negaili kritikos privatininkams p. Bakys.
Jis sutinka, kad tie miškai tikrinami, skiriamos ir baudos už nepriežiūrą, tik baudų nėra iš ko išieškoti – savininkas yra kokia nors močiutė, o mišką pardavę vaikaičiai. Todėl, p. Bakio nuomone, tik urėdijos gali išlaikyti tvarką miškuose ir užtikrinti, kad jie neišnyktų.
Namai su dūmais
Tačiau kiek miškų reikia ir kokių, spręs Aplinkos ministerija ir Generalinė miškų urėdija (GMU). Gamybininkai iš tokio tandemo gerų sprendimų nesitiki.
Miškų specialistas Kazimieras Miniotas mano, kad valstybinių miškų medienos ištekliai naudojami neracionaliai, o GMU, „besivadovaujančios 20 metų senumo dokumentus primenančiais nuostatais“, funkcijos tokios aptakios, kad iš esmės valstybinių miškų savininikas neturi galimybės patikrinti, kaip miškų valdytojas naudoja valstybės turtą.
Auditoriai, nutarę į tai pažvelgti principingai, neteko darbo, nes ne tik urėdijos, bet ir GMU priešinsis ne tik pertvarkoms, bet ir akylesniam žvilgsniui į jų finansus. Tokia dalia ištiko Panevėžio miškų urėdijos auditorę Genovaitę Bernotaitienę, kuri darbo neteko urėdo Daugirdo Lukoševičiaus nurodymu. Kas teisus, nagrinės Panevėžio teismai, o, priklausomai nuo jų sprendimų, ir aukštesnės instancijos.
Ponia Bernotaitienė – ne vieniša auka. GMU taip pat parodė nepasitenkinimą jos finansais pernelyg uoliai pasidomėjusia auditore.